Ok.
Istorijos metodas yra būdų, įrankių ir technikų visuma, kuria remdamiesi istorikai tyrinėja dokumentuotą praeitį. Istorijos metodas gimė iš XVI–XVII a. suintensyvėjusios tekstinių šaltinių kritikos, todėl pirmiausia taikomas rašytiniams šaltiniams. Praktiškai rašytinių šaltinių kritika buvo pritaikyta istoriografijoje Johanno Christopho Gattererio (1729–1799), Bartholdo Georgo Niebuhro (1776–1831) bei Leopoldo von Rankes (1795–1886). Jų pritaikyta istorijos šaltinių tyrimų metodologija buvo apibendrinta ir suformuluota Johanno Gustavo Droyseno „Istorikos pagrinduose“ (1868), Ernsto Bernheimo „Istorijos metodo ir istorijos filosofijos vadovėlyje“ (1889), Charles’o Victoro Langlois ir Charles’o Seignobos’o „Įvade į istorines studijas“ (1898).
Tradiciškai skiriami trys istorikų darbo etapai:
euristinis (medžiagos paieška ir rinkimas),
kritinis (surinktos medžiagos kritinis apdorojimas, patikrinimas, faktų nustatymas),
interpretacinis (faktų „suvedimas“ į mintis, koncepcijas).
Istorikų tyrimų medžiaga paprastai vadinama istorijos šaltiniais. Istorijos šaltiniai reikalingi istorinių faktų nustatymui. Istorijos šaltiniai skirstomi pagal autorystę:
pirminiai (šaltinis sukurtas amžininkų, šaltinyje minimų įvykių dalyvių arba liudytojų),
antriniai (šaltinis sukurtas pasirėmus kitais, pirminiais, šaltiniais),
ir pagal pobūdį:
naratyviniai (kronikos, metraščiai, atsiminimai, publicistika, korespondencija ir kt.),
dokumentiniai (įstatymai, administraciniai aktai, privilegijos, teismų praktikos bylos ir kt.),
ikonografiniai (nuotraukos, žemėlapiai, tapybos bei grafikos darbai, antspaudai, herbai ir kt.).
Istorijos šaltinių analizė pagrįsta jų kritika. Skiriama:
išorinė istorijos šaltinių kritika (nustatoma, kada ir kur buvo sukurtas šaltinis, kas šaltinio autorius, kokia medžiaga rėmėsi šaltinio autorius jį kurdamas, ar turimas šaltinis yra vientisas, ar turime tik šaltinio dalį),
vidinė istorijos šaltinių kritika (nustatomas šaltinio patikimumas, t. y. ar tai, ką sako šaltinis, galėjo įvykti iš tikrųjų).
Ši analizė dažniausiai taikoma rašytiniams šaltiniams, su kuriais istorikams tenka dirbti daugiausia. Šaltinių analizei taip pat taikomi vadinamųjų specialiųjų (pagalbinių) istorijos disciplinų metodai, reikalui esant, gali būti panaudoti ir įvairių kitų mokslo sričių (pvz., logikos) metodai.
Istorijos metodas leidžia per šaltinių analizę pažinti praeitį. Istorijos įsiliejimas į mokslo sistemą siejamas su istorijos metodo suformulavimu, istorijos institucionalizacija universitetuose, kuri leido rengti profesionalius istorikus, t. y. žmones, įvaldžiusius istorijos metodą. Todėl teigiama, kad istorija tapo mokslo kryptimi tik XIX a. pradžioje. Iki tol ji buvo suprantama tik kaip literatūrinis žanras ir taikoma pragmatiniams tikslams (t. y. siekiant „pamokyti“ dabartį pasakojant „nekasdieniškus“ praeities įvykius). Ten, kur iki XIX amžiaus istorija buvo dėstoma universitetuose, ją dėstė ne profesionalūs istorikai, bet asmenys, baigę teisės arba teologijos fakultetus. Paprastai istorijos dėstymas buvo derinamas su iškalbos, poezijos, retorikos dėstymu.
Leopold von Ranke
XIX a. pirmoje pusėje, kai universitetai pradėjo užsiiminėti moksliniais tyrimais, pirmiausia Vokietijos universitetuose pradėta organizuoti vadinamuosius istorinius seminarus, kuriuose studentai buvo mokomi šaltinių kritikos įgūdžių. Laikoma, kad pirmąjį tokį seminarą Berlyno universitete 1832 m. įkūrė Leopold von Ranke, filologijos ir teologijos studijas baigęs neetatinis Berlyno universiteto profesorius. Rankes seminarų metu dviem studentų kartoms buvo išugdytas poreikis dokumentus analizuoti kritiškai. Dokumentų kritika buvo paremta XVII–XVIII a. suformuluota diplomatikos, paleografijos, sfragistikos ir kt. disciplinų metodologija. Rankes studentai paskleidė jo metodus visame pasaulyje. Už Vokietijos ribų jo idėjos tapo ypač populiarios JAV ir Britanijoje. Būtent nuo tada istorikais mokslininkais galėjo vadintis tik tie, kurie turėjo specialų pasirengimą.
Norintiems tyrinėti istorijos šaltinius istorikams pirmiausia reikėjo turėti gerą filologinę erudiciją. Istorikai turėjo gerai mokėti senąsias kalbas, kurioms buvo parašyti jų nagrinėjami dokumentai, todėl istorijos dėstymas XIX a. universitetuose dažnai derintas kartu su filologinėmis disciplinomis. Vokietijoje baigusieji istorijos studijas galėdavo gauti vadinamųjų „laisvųjų menų“ magistro (Magister liberalium artium) arba aukštesnį, filosofijos mokslų daktaro, laipsnį.
Anksčiausiai istorijos katedros buvo įkurtos Vokietijos ir Prancūzijos universitetuose. Britanijos Oksfordo ir Kembridžo universitetuose istorijos profesorių vietos atsirado tik XIX a. 7 dešimtmetyje. JAV universitetuose nuo XX a. pradžios istorinis išsilavinimas derintas su vadinamąja keturių krypčių antropologija, apimančia fizinės antropologijos, kultūrinės antropologijos, archeologijos bei lingvistikos studijas.
Po Pirmojo pasaulinio karo Prancūzijos Strasbūro universitete aplink „Analų“ žurnalą susibūrę jauni istorikai (Lucien Febvre, Marc Bloch ir kt.) siekė reformuoti istoriją, siūlydami ieškoti glaudesnių jos kontaktų su ekonomika, sociologija ir kitoms disciplinomis. Nepaisant to, kad daugelyje universitetų istorija vis dar buvo dėstoma tradiciškai kaip humanistikos sritis, Prancūzijos Analų mokyklos vieta istorijos avangarde leido palaipsniui suartėti istorijai ir socialiniams mokslams. Ypač ryškiai šis suartėjimas Europoje (Vokietijoje, Prancūzijoje), taip pat JAV įvyko po Antrojo pasaulinio karo.
Šiuo metu Europos Sąjungos patvirtintoje mokslų klasifikacijoje istorija vis dar laikoma humanistikos kryptimi. Tokią pat vietą ji užima ir Lietuvos mokslų klasifikacijoje. Tačiau faktiškai istorikai naudojasi tiek humanistikos, tiek socialinių mokslų teorijomis bei metodologija, todėl ji laikytina tarpsritine mokslo kryptimi.
I was making a history project.
DarkRP 1 
Discord